Meilė.. be atsako?

Iš antraštės ko gero jau aišku apie ką jis bus. Manau ne vienai iš mūsų ši tema aktuali, kad ir kaip bebūtų gaila. Pastaruoju metu daug minčių sudėliojau  į reikiamas vietas, tad norėčiau jomis pasidalinti ir su jumis. http://www.youtube.com/watch?v=dKYrUoFt1pY

Pirmoji meilė.. Pažįstama? Numanau, kad taip. Dažniausiai tai skamba labai lyriškai ir svajingai, tačiau kai kuriais atvejais šie žodžiai reiškia skaudžią gyvenimo pamoką. Pamoką, kuri nepriklauso nuo tavęs. Juk tu nesirenki ką pamilti. Tavo širdis tai padaro už tave. O tada tau belieka kentėti arba stengtis ją apgauti. Kartais taip stipriai bandai užsispirti, sutelki visą savo valią, sveiką protą ir kartoji sau "Aš jo nemyliu. Ir jis nėra tobulas. Jis tikrai neturi pačios gražiausios šypsenos. Ir skambiausio juoko. Ir jo žvilgsnis nėra pats giliausias kokį man teko matyti. Jo prisilietimai manęs netrikdo, o jo šypsena skirta man nepriverčia širdies veržtis iš krūtinės". Tada liūdnai nusijuokiu pati iš savęs ir gūžteliu pečiais - kam tas melas..?
O kartais imi pykti ant visų ir pati ant savęs - kodėl jį? Kai aplinkui galybė vaikinų kurie daug padarytų dėl tavo dėmesio, tu negali galvoti apie nieką kitą tik apie JĮ. Ir tai užknisa. Be galo užknisa. Užknisa tai, kad mintys apie jį priverčia užmiršti kaip kvėpuoti. Užknisa tai, kad jį pamačius sulinksta keliai. Užknisa tai, kad kalbant su juo tavo smegenys gali transliuoti tik vieną sakinį "Dieve, koks tu gražus". O labiausiai užknisa mintis, kad tu niekada jo neturėsi, kad jis visada turės kažką šalia ir tai nebūsi tu.

Ir kiekvieną vakarą tavo skausmas išsiveržia ašarų pavidalu, o atsikėlus ryte po bemiegės nakties ir beribių minčių apie jį, žinai, kad jį pamatysi, žinai, kad vėl spurdės širdis, kad vėl ir vėl tave smaugs skausmas, kai jis tavo akivaizdoj apkabins ir pabučiuos savo išrinktąją. Ir giliai širdy nujauti, kad jis žino apie tavo jausmus.. Tikiu, kad man pamačius jį einantį su savo mylimąja, jis pastebėjo kaip mano lūpos be garso taria "!@$#%$^&*()_(*^", o tada mano žvilgsnis tampa stiklinis ir visa manyje esanti neapykanta susitelkia tiesia kryptimi - užsi***kit su savo laime.
..O situacija kai tu prikandus lūpą jį paslapčia stebi.. Atrodo, kad galėtum žiūrėti nors ir kiaurą parą, jis vistiek neatrodys nė kiek mažiau tobulas, jis vistiek išliks toks pat nuostabus ir be trūkumų. Ir tu myli viską jame. Viską kas susiję su juo. Jo stilių, jo eiseną, jo šviesius plaukus ir mėlynas akis.. Jo kvapas varo iš proto. Ir tada norisi niekada jo nepaleist. Galėtum klausyt kaip jis kalba visą dieną, ir nesvarbu apie ką jis kalba, nesvarbu kaip tau tai neįdomu, svarbu, kad kalba JIS.

Lauki jo žinutės kvailai stebėdama telefono ekraną ir jauti karštas ašaras kaitinančias skruostą. Lyg jis galėtų tau parašyt... O tada užplūsta klausimai "Kur jis dabar? Ką jis veikia? Ar nors šiek tiek prisimena apie mane? O gal kaip tik dabar romantiškai leidžia laiką su savo mergina, kai aš čia einu iš proto nuo nežinomybės?". Lyg jam rūpėtų... Norisi rėkti, sienas daužyti, klykti iš skausmo, kurį jauti kai tavo širdį drasko jausmai. Jausmai, kurie jam nerūpi. Kartais pagalvoji - o kad jis žinotų.. Bet tai būtų savižudybė, tad tyliai kenti laukdama kažko, kas niekada neįvyks, kažko kas tave išvarys iš proto nuo begalinio džiaugsmo, kažko, kas NIEKADA NEĮVYKS.  Ir imi savęs nekęsti už tai, kad pasidavei kvailiems jausmams. Imi nekęsti jo, už tai, kad jam nerūpi. Bet ta meilė tokia sušiktai stipri, kad neapykanta nublanksta. Viskas ko tau reikia tai vienas sumautas apkabinimas, viena sušikta žinutė, po velnių, nors ir keli žodžiai, kurie parodo, kad aš tau neesu tik siena, kad aš tau ne tuščia vieta, kad kada nors tu suprasi kokia stipri mano meilė ir nustosi mane ignoruot.. Velniop visa tai. Inga