100 priežasčių, dėl ko verta gyventi.

Prieš pora dienų pagaliau baigiau skaityti Werner Tiki Küstenmacher ir Marion Kustenmacher knygą „100 priežasčių, dėl ko verta gyventi”. Neeilinė knyga. Kartais kai būna visiškai blogai, perskaitai pora „priežasčių” ir geriau pasidaro. Blogos nuotaikos nepataiso, bet priverčia į viską pažiūrėti truputį kitaip.
„Priežasčių” Top 20:
gyventi verta, nes problemos yra tokios menkos;
gyventi verta, nes turime draugų;
gyventi verta, nes filosofija yra gyvenimo menas;
gyventi verta, nes esame ne vieni;
gyventi verta, nes meilė daro mus pažeidžiamus;
gyventi verta, nes mūsų norai gali išsipildyti;
gyventi verta, nes kiekviena diena atneša kažką naujo;
gyventi verta, nes mes, laimei, darome klaidų;
gyventi verta, nes mes rašome meilės laiškus ir juos gauname;
gyventi verta, nes gyvenime esama komplimentų;
gyventi verta, nes tiek daug galime vienas iš kito išmokti;
gyventi verta, nes virš mūsų žvaigždžių dangaus skliautas;
gyventi verta, nes su amžiumi daromės protingesni;
gyventi verta, nes galime nemokamai grožėtis saulėlydžiais;
gyventi verta, nes paprasti dalykai yra patys gražiausi;
gyventi verta, nes šokoladas nėra uždraustas;
gyventi verta, nes pasaulis toks netobulas;
gyventi verta, nes galime šokinėti po balas;
gyventi verta, nes gyvenimas yra didesnis už mus;
gyventi verta, nes gyvename tik vieną kartą.
Taip pat prisirinkau neblogų frazių ir citatų. Pavyzdžiui:
Meilė - didžiausia dovana, kuri brangiai kainuoja, ir nėra nieko gražesnio, kaip sumokėti derama kaina.
Kad ir kas atsitiktų, daryk viską, ką gali.
Sėkmė yra žinoti, jog pasaulyje buvo bent vienas žmogus, kuris galėjo lengviau kvėpuoti vien todėl, kad tu gyvenai.
Tai kas yra mažiau, yra daugiau.
„Kas neapkenčia melo, tas neapkenčia viso pasaulio, nes nėra nei vieno žmogaus, kuriame nebūtų nė kruopelytės melo. O kas myli tiesą, tas myli visą pasaulį, nes nėra nei vieno žmogaus, kuriame nebūtų nors trupučio tiesos.” Džonas Frazeris.
Labiausiai patiko knygos pabaiga:
“Jei man kas nors padovanotų antrą gyvenimą… tuomet daryčiau daug daugiau klaidų. Atsipalaiduočiau, būčiau labiau pašėlęs, daugiau rizikuočiau ir turėčiau gerokai daugiau tikrų nei išgalvotų problemų. Mano gyvenime buvo daug gražių akimirkų, jei gyvenčiau dar kartą, jų būtų dar daugiau. Nuo pat ankstyvo pavasario vaikščiočiau  basas. Daug ko apskritai nedaryčiau. Dažniau gulėčiau saulėje…”
Taip gyventi turime pradėti jau dabar, šiame gyvenime.
Aš džiaugiuosi, kad gyvenu taip, kaip noriu AŠ. Džiaugiuosi, kad mokausi iš savo klaidų. Ir dažnai galvoju, kad senatvėje nereikės gailėtis dėl to, kad kažko neišbandžiau ar nepadariau… Aš jau dabar nemažai patyriau, nors dar visas gyvenimas prieš akis.
Ir pabaigai galiu pasakyti, kad gyvenimas yra gražus, tik žmonės nesugeba to pamatyti.

Ir net neįsivaizduoju, prie ko čia mano miesto nuotrauka. Turbūt ji man graži…
Žinot, vasarą kiekvienoje dienoje galiu įžvelgti kažką nepaprastai gero ir gražaus. Bet žiemą… Nelabai.
Nors ne. įžvelgiu tai, kad po aštuoniolikos dienų prasidės kalendorinis pavasaris, o po dar septyniolikos dienų - mano gimtadienis.
Gyventi verta, nes po žiemos visada ateina pavasaris.
Aš jau beveik jį jaučiu. (dzin, kad lauke visur balta ir -11).

                                                                    Inga