Orbai.
Orbai yra energetinis kamuolys, dažniausiai pilkos spalvos arba spektro
ir retu atvejų vienos spalvos. Dauguma skeptikų sako, kad tai tiesiog
dulkės, lietaus lašai ir t.t. Ekstrasensai, aiškiaregiai tai vadina
energetiniais kamuoliukais ar žmonių dvasiomis.
Bene kiekvienam tekę nufotografuoti orbą apleistose, nykiose vietose.
Sakoma, kad energetiškai jautresni žmonės gali netgi jausti jų buvimą
šalia - tai pilkieji orbai `pasikraunantys` nuo žmonių emocijų. Yra ir
kita orbų rūšis - orabai, kurie yra energetiškai stiprūs. Juos galima
užfiksuoti tiek lauke, tiek viduje. Juos galima pastebėti ir plika
akimi.
`Bildukai`.
Į klausimą iš kur jie atsiranda negali atsakyti niekas. Bilduko
pavadinimas poltergeist yra kilęs iš vokiečių kalbos ir reiškia
`triukšminga dvasia`. Tyrinėtojai teigia, kad bildukai atsiranda kai
emocinę krizę išgyvena ir vaikai, ir suaugusieji. Kai vyresnieji
jaučiasi apgauti, prislėgti, kamuojami neramumų - tada atsiranda
bildukai. Tačiau kai suteikiama medicininė pagalba jie išnyksta.
Egzorcizmas.
Tai yra blogųjų dvasių išvarymas iš žmogaus, vietų ar daiktų. Pats
pavadinimas yra kilęs iš graikiško atitikmens “exorkizein”, kas
išvertus ir reikštų “nelabos jėgos išvarymą”. Šiais laikais tokiu dalyku
tikima ne taip stipriai, bet viduramžiais tai buvo plačiai paplitęs
reiškinys. Internete radau psichiatrijos profesoriaus pateiktą versiją: ”
Aristokratei Žanai de Belfil, vienai iš vienuolyno vyresniųjų, naktimis
ėmė vaidentis ne per seniausiai mirusio vienuolyno prioro šmėkla.
Pastarasis neatstojo nuo vienuolės begėdiškai glamonėdamas ir kalbėdamas
nešvankybes. Po to, kai nukentėjusioji apie savo nelaimę papasakojo
kitoms seserims vienuolėms, “velnio apsėdimas” įgijo masinės erotinės
psichozės pobūdį. Erotinė ekstazė neapleido vienuolių nei dieną, nei
naktį, šios nuolat kalbėjo apie santykius tiek su demonais, tiek su
angelais… Moteriškės raitėsi pasibaisėtinose konvulsijose, rangėsi,
ropojo keturpėsčios, lojo, kudakavo, miaukė ir pan., tuo gąsdindamos
aplinkinius. Konvulsijų metu jos vardino demonus, kurie jas neva
užvaldę, taip pat vardus tų, kurie jas tais demonais “užleido”.
Bažnytininkai demonus bandė išvaryti užkeikimais, taip pat buvo suimtas
ir sudegintas ant laužo tariamasis raganius”.

Egzorcizmas
praktikuojamas ir šiomis dienomis. Daugelis senovinių kultūrų turėjo
blogio dvasių išvarymo ceremonijas, tačiau ir šiandien Katalikų bažnyčia
tiki velnio apsėdimu ir turi egzorcistus. Per išvarymo apeigas
naudojami specialūs bažnytiniai ritualai ( 27 punktai ), kurių metu
kalbamos maldos, užkeikimai, naudojami kryžiai, šventintas vanduo.
Egzorcizmą praktikuoja ir protestantai. Pagal Michael Kuneo, yra apie 500 – 600 įvairiausių evangeliškų įstaigų, atliekančių šiuos ritualus.
KAIP NUFOTOGRAFUOTI VAIDUOKLIUS?
- Tinka visų rūšių fotoaparatai: skaitmeniniai, paprasti.
- Norint gerų rezultatų reikia naudoti 400 jautrumo juostelę ir būtina naudoti blykstę.
- Dieną nufotografuoti vaiduoklį ypač sunku, todėl tai geriau daryti naktį.
- Geriausios vietos `fotosesijai` - seni namai, kapinės, apleistos vietos.
- Fotografijoje reikia, kad į foną įeitų medis, antkapis, žmogus ar kas kita.
- Fotografuoti reikia daug.
- Venkite blizgių paviršių.
- Patikrinkite objektyvą - jeigu yra nešvarus objektas ant jo, nuvalykite.
- Neuždenkite objektyvo pirštu ar plaukais.
- Šaltame ore geriau sulaikyti kvapą.
- Niekada nekvieskite piktųjų dvasių
- Specialistai sako, kad geriausia fotografuoti nuo spalio iki vasario.
Juodoji balerina - Pikų dama
Vieną kartą Vilniuje dvi merginos sugalvojo išsikviesti pikų damą. Jos
išsitraukė mažą veidrodėlį ir pradėjo ją kviesti. Po trijų kartų nieko
neatsitiko, bet vienai merginai kažkoks tamsus šešėlis pagriebė už kojos
ir nuplėšė rūbus ir išrovė jos vidaus organus. Kambarys nusidažė jos
krauju, liko tik jos drabužių likučiai. Kita mergina dabar gydoma
Anglijos psichiatrinėje ir laikoma kambaryje be jokių šešėlių, ji
atsisakė nešioti bet kokius rūbus, nes bijo, kad iš jų gali išlysti pikų
dama.
Iš tikrųjų pikų dama ir juodoji balerina yra tas pats. Su ja galima
susisiekti per veidrodį, televizorių, paveikslą ir netgi kompiuterį.
Pikų dama pasirodyk - tai tarsi burtažodis sakantis vesk mane pas save.
Internete galima pasiskaityti tikrai baisių pasakojimų apie ją.
Elektroninė žinutė iš XVI amžiaus.
Anglas mokytojas Kenas Vebsteris remontavo Medou kotedžą, tada jam
pasirodė vaiduoklis. Iš mokyklos paskolinto kompiuterio disketėje
atsirado keistas eilėraštis, kurio niekas nesuprato. Kai po kelių dienų
kompiuterio ekrane atsirado žinutė senąja anglų kalba Kenas pagalvojo,
kad kažkas jam krečia pokštus. Štai vertimas : `Rašau daugelio
pavedimu. Kokius keistus žodžius tu vartoji... Tu esi geras žmogus,
fantastiška moteris, gyvenanti mano namuose... su šviesom, kurią sukūrė
velnias... Tai buvo didelis nusikaltimas, atimti man namus.... L.V`
Per kelis mėnesius Kenas ir Lukas Veinmenas ( taip save vadino dvasia)
užmezgė kontaktą. Didžioji tekstų dalis rašyt anglų kalba. Minėtasis
Lukas Veinmenas gimė 1546 m. tame pačiame name,kur gyveno K.Vebsteris.
Pokalbiai kompiuteriu tęsėsi devynis mėnesius, bet vėliau nutrūko.
KELIOS ISTORIJOS IŠ INTERNETO:
Praėjusią
vasarą svečiavausi pas pusseserę. Ji gyvena nuosavame name, mažame
kaimelyje. Namai aplink labai seni, mažai žmonių tegyvena... Prieš jos
namą stovi labai senas namas. Atrodo, lyg būtų po gaisro - be langų, be
durų. Viena siena išgriuvusi, viena pusė stogo taip pat.
Vieną
dieną pusseserė turėjo važiuoti, o aš likau viena namuose. Atsiguliau į
lovą ir girdžiu kažką verkiant lauke. Tas garsas man priminė mažo vaiko
verksmą. Atidariau langą, bet nieko įtartino nemačiau. Balsas sklido iš
to, priešais esančio, namo. Paliko smalsu, kas ten galėtų būti, juk ten
tik griuvėsiai. Tad nusprendžiau nueiti pažiūrėti.
Atidariau
senus surūdijusius namo vartelius. Verksmas nutilo. Apėjau aplink namo
griuvėsius, kaskart pasižiūrėdama pro namo skyles languose. Jame mačiau
krosnį. Visur buvo juoda, pilna degėsių. Namas buvo po gaisro. Nieko
neradusi išėjau namo.
Kai
papasakojau pusseserei, ką girdėjau, ji man papasakojo, kad prieš 7
metus tame buvo sudeginta maža mergaitė. Kai jos mama su ja užsirakino
ir padegė. Ir nuo to laiko ten kartais girdisi verksmas...
Išsikvietėme kunigą ir verksmai pasibaigė...
Prieš
12 metu nusipirkome iš nedorai gyvenančios moters namą. Po to šitą namą
pertvarkėm taip, kaip mes norėjom. Taip pat perstatėm įėjimą iš kitos
namo puses. Kai pradėjome gyventi, niekas name nesivaideno.
Retkarčiais
kažkas prašmėžuoja pro langą - lyg kažkas praeina, bet niekas neateina.
Tai matome ne mes vieni- šitą jaučia ir mūsų 2 šunys, kurie gyvena
namuose. Jie puola prie lango lodami, tačiau nieko nėra. Kai prieiname
prie durų - taip pat niekas nestovi. Taip pat šituos praeivius pastebi
ir pas mus užėję giminaičiai.
Kai
kada matome netgi kaip tie praeiviai apsirengę. Kartą buvo tokia
naktis, kai antra valanda nakties kažkas pradėjo belstis į lauko duris.
Po to pasigirdo beldimasis į langą. Aš pagalvojau, kad pradės belstis į
miegamojo langą ir prikels mažąją dukrą. Tuomet aš nuėjau prie durų
pažiūrėti, kas beldžiasi. Beldimas buvo atsargus ir negarsus.
Pagalvojau, gal koks giminaitis, bet aš durų neatidariau, nes nieko ten
nebuvo. Aš manau, kad tai kažkada šiame name mirę gyventojai, tačiau
neradę įėjimo jie negali užeiti, nes durys yra kitoje namo pusėje. Štai
tokie musų paslaptingi svečiai, kurie praeina, bet niekada neužeina.
Gyvename nuosavame name. Dar tik 2 metus, o keisti reiškiniai čia manęs jau nebestebina...
Mano
gimtadienis. Susirinko draugės ir draugai. Tortas, gėrimai, pokalbiai
ir t.t. Koks gimtadienis be spiritizmo seansų. Nepasakosiu, kaip ten
viskas vyko, bet buvo tikrai labai baisu. Kiekvienas garselis,
traškėjimas ar daikto nukritimas – ir visi namai skamba nuo mūsų
klyksmų. Pagaliau užmigome. Tik man kažkaip niekaip neišėjo užmigt.
Atsikėlusi pamačiau draugę, sėdinčią ant grindų. Nebuvo tamsu – juk
vasara. Todėl nepergeriausiai, bet mačiau ją. Berta drebėjo. Paklausiau,
kodėl sėdi ant grindų ir ar šalta. Iš jos atsakymo nesulaukiau.
Priėjau, pradėjau glostyti ir vis klausinėjau. O ji tik parodė į
paveikslą, kuris kabėjo ant sienos. Nepatikėsite, jis sukosi kaip
pašėlęs. Nepaaiškinamas reiškinys. Visą naktį kartų prasėdėjome ir
žiūrėjome. Rytą niekam nepasakojome.
Visi
išsiskirstė. Viena likau namie. Atsiguliau ir bandžiau užmigti, tik
girdžiu mane šaukia... Visa pašiurpau. Ir taip gal kokią valandą, kol
močiutė grįžo. Viską papasakojau. Ji rimtu žvilgsniu į mane pasižiūrėjo,
ir labai atsargiai pradėjo pasakoti. Sužinojau, kad aš gyvenu po
vokiečių kapinėmis. Nustėjau visa. Taigi kaltas ne spiritizmo seansas, o
mano namas ir tos ramybės nerandančios vėlės. Be abejo, kunigą kvietėm,
viskas atrodo praėjo. Galiu pasakyti tiek, kad nejuokaukit tokiais
dalykais. Tai labai pavojinga ir rimta.
Prieš
20 metų gyvenau šeimyniniame bendrabutyje, turėjau pusantrų metų sūnų.
Mes gyvenom didžiajam kambary, o mažasis buvo tuščias. Ten tuo tarpu
niekas negyveno.
Tai
va, mano sūnus beveik kiekvieną naktį atsikeldavo ir visuomet savo
lovelėje atsistodavo į vieną kampą ir baisiai verkdamas rodė į tą sienos
kampą šaukdamas „buka-buka“. Tai tęsėsi gal mėnesį.
Paskui
nei iš šio, nei iš to atsisukdavo krano čiaupai ir pasipildavo vanduo.
To mažojo kambario durys tai atsidarydavo, tai užsidarydavo. Girdėjosi
žingsniai mūsų kambary. Viskas prasidėdavo iškart, kai tik išjungdavau
televizorių bei šviesą ir vykdavo po 24 val. Jei televizorius būdavo
įjungtas, viskas būdavo ramu.
Tai
vyko tris naktis iš eilės. Trečią naktį aš nežinau kaip, bet pajutau,
kad tas kažkas išėjo, nes ėjo žingsniai taip pro kambarį ir taip praėjo
pro mūsų su vyru lovą ir nuėjo laukųjų durų link. Aš nežinau, kaip, bet
supratau, kad to, kas čia vaikščiojo, trankė duris ir sukinėjo vandenį,
daugiau nebebus. Taip ir buvo - mano vaikas nebešokinėdavo naktimis, jo
niekas negąsdindavo.
Dabar
mano sūnui bus 22 metai, bet vis tiek kažkas jam retsykiais pasirodo
tokio mistiško. Vieną sykį, kai jam buvo 17-18 metų, jis su draugu buvo
parke, sėdėjo ant suolo atramos ir matė, kaip kažkoks į žmogų panašus
šešėlis praskriejo per tą suolą. Tas draugas nieko nematė, bet pastebėjo
mano sūnaus baimę, tai, aišku, jis jam viską papasakojo.
Aš vedžiau jį pas mediumą, tai jis pasakė, kad ant mano sūnaus yra kažkokios trys sielos.
Nusipirkom
kaime sodybą, joje pasidarėm remontą. Lauko virtuvėlėje pasidariau
kambarėlį, kad tėvams nemaišytų, kai ateina draugai į svečius. Nes namas
buvo nedidelis, o mūsų šeima nemaža. Įsirengiau kambarėlį. Nedidelis,
bet gan jaukus buvo. Daug laiko jame praleisdavau ir viskas buvo jame
normalu.
Kartą
toptelėjo mintis, kad kambarėliui reikia kokio nors paveikslo ar ko
nors panašaus. Net nepagalvojęs nustvėriau iš palėpės žmogaus, kuris
buvo miręs (amžiną jam atilsį), portretą (tokios nuotraukos su rėmu buvo
nešamos prieš karstą, kai mirdavo žmogus, vykstant į paskutinę kelionę)
ir jo nuotraukos vietą įstačiau ganėtinai nešvankių paveikslėlių. Buvau
tada paauglys.
Kai
patalpinau į šiuos rėmus vietoje nuotraukos patalpinau šiuos
paveiksliukus, prasidėjo keisti dalykai. Naktį, kai eidavau miegoti
užsirakindavau savo kambariuką. Kai jau būdavau bebaigęs užmigti, staiga
prie durų trakštelėdavo grindys tyliai, vos girdimai. Po kelių
sekundžių toks pat trakštelėjimas, tik žymiai garsesnis, prie
pasigirsdavo šalia lovos, ir vėl šalia durų tylus, šalia lovos smarkus
garsas. Ir tai kartodavosi kaskart. Atrodo, jau žinai, kas nutiks vos
išgirdus trakštelėjimą šalia durų ir bandai save raminti, bet vistiek
sustingsti iš baimės išgirdęs, kai šalia lovos sutraška. Po šio nutikimo
nunešiau tą portretą į vietą, įdėjau atgal nuotrauką, kuri ten buvo.
Bet iki šiol išlieka baimė vien įžengus į šį kambariuką.
Inga