Kai taip nutinka, aplinkiniai nepastebi. Kodėl?
Nes žmonės tiki tuo ką mato, tiksliau tuo, ką tu nori, kad jie matytų.
Jie mato tavo dirbtinę šypseną, tačiau niekada nežiūri į mirusias ir
tuščias akis, kurios alsuoja šalčiu. Jie tiki tavo pasakytais žodžiais
ir neįtaria kada meluoji, nes tai daryti paprasčiau. Visi gyvena savo
paviršutinišką gyvenimą ir plaukia pasroviui, nė nepastebėdami, kad
kažkas aplink juos velniškai pasikeitė.
Kad
to žmogaus tiesiog nėra, liko tik jo kūnas, o visa kita sunyko. Niekas
nežino, kad tas šaltakraujis ir bejausmis žmogus, kurio mintis padengė
tirštas rūkas, kurio akys apsitraukė tvirtu ledo sluoksniu, o širdis
tapo tuščia lyg tamsus skersgatvis vidurnaktį, sėdi šalia ir stebėdamas
aplinkinius analizuoja kiekvieną žodį, judesį, mintį, žvilgsnį ir
kiaurai tave mato.
O kodėl tai turėtų kažkam rūpėti? Kodėl kažkas turėtų rūpintis ta
sarkastiška ir kandžia mergina, kuri kasdien vaikšto vis su kita kauke
ir nejaučia nei ribų, nei taisyklių? Ji tik stebi, šypsosi, savo
šaltomis mėlynomis akimis flirtuoja su daugybe skirtingų vaikinų ir
nuolatos kažką slepia. Niekas jos iš tiesų nepažįsta, niekas negali jos
suprasti, niekas nė nesistengia to daryti, nes ji aplink save pastatė
keturias šaltas sienas, kurios atstumia žmones. Nieko neprileidžia ir
niekuo nepasitiki. Kas gali mylėti šaltą ledo gabalą, kuris įtaria net
mažą dulkių ruoželį, apšviestą vėsios rudeninės saulės?
Inga.
